Apie MAMi

Aš Martyna Mi, keramikos studijos MAMi įkūrėja ir keramikė. Gaminu rankų darbo keramikos gaminius ir vedu keramikos mokymo kursus. Keramika- tai šių dienų meditacijos ir terapijos forma, skirtumas tik tas, kad reikia nekalbėti, o tai patirti....

O kodėl keramika? Skaityti žemiau....

Mūsų šeimoje keramikų nebuvo. Meno buvo daug, bet keramikos ne, todėl man pačiai buvo keista, kad mane ji taip traukia.

Kai subrendau pokyčiams ir nusprendžiau, kad noriu čia ir dabar, papasakojau savo svajonę ir idėją močiutei.

Ji paklausė, pakraipė galvą ir pradėjo pasakoti...

Sako, žinai, kai vaikai dar buvo maži, tėtis nupirko sodą, su dideliu namu ir vitražo langu palėpėje. Namas turėjo puikų rūsį, tėtis svajojo, kaip ten įrengs keramikos dirbtuves, pagamins krosnį (nes pirkti dalykus ne jo stilius) ir vaikai, išmokę keramikos amato, lipdys puodus, kurs šeimos verslą. Nes keramika visais amžiais buvo vertinama.

Bet vaikai nenorėjo, tik raukėsi ir kartojo tėti nepristok... O tėtis, svajotojas iš prigimties, nenurimo. Jeigu ne keramika, tai ras šimtus kitų idėjų. Ir rado: kūrė, statė, konstravo, kol sveikata leido, kol vaikai užaugo.

Vaikai užaugo ir tėtis nupirko kitą namą. Gražiausiame žemės kampelyje, slėnių apsuptame Kartenos miestelyje. Ten tėtis jau augino anūkus, mokė visko, ką mokėjo pats ( o mokėjo viską). Gražesnės vaikystės anūkams kažin, ar gali būti. Bet keramika taip ir liko svajonė...

Tas tėtis - tai mano senelis, auksinėmis rankomis ir svajotojo širdimi. Nei daug, nei mažai, po kokių 45 metų sėdžiu pas senelį ant lovos ir pasakoju apie savo darbą. O jis geria arbatą iš mano lipdyto puodelio... Matau laimės ašaras akyse dėl išpildytos svajonės, nors ir po daugybės metų...

Dabar aš žinau, kad, ne šiaip sau pasirinktas kelias, man yra tokia laimė.

Nenustokime svajoti, nes VISOS svajonės pildosi. Tik pasirodo reikia pirma jas garsiai pasakyti ir paleisti į visatą...